Music is the pleasure the human mind experiences from counting without being aware that it is counting. G.Leibniz

Kai kurie didieji senovės žmonės buvo tiesiog pamišę nuo minčių apie Visatos harmoniją ir sferų skambesį, kūrė skaičių mistikos postulatus. Juos kankinusioje grožio matematiškumo ir paprastumo nuojautoje slypėjo begalė tiesos, kurią vėliau pavyko įrodyti, atrasti empiriškai.

Nori žinoti tai, už ką pats Pitagoras būtų daug atidavęs? Kodėl nuo kareivių žygiavimo siūbuoja tiltas, o Mozart‘o muzikos besiklausančios karvutės yra pieningesnės?

Trumpai paminėsiu, kad motoriniai pratimai (grojimas, šokiai ir pan. tuo požiūriu pranašesni už, pavyzdžiui, bėgimą) apskritai stipriai veikia žmogaus nervų sistemą ir netgi ją keičia. Tačiau mano tikslas šiandien papasakoti ne apie juos, o apie muzikos ir kai kurių fizinių Visatos savybių ryšį.

Jei žiūri/skaitai „National Gographic“, „Discovery“, „Negali būti“ (LTV) ir panašius dalykus, tau patiks.

Štai keli baziniai teiginiai, padėsiantys atskleisti žmogaus intuicijos bei grynojo proto sąsają su tuo, kas beveik nematoma, bet tiksliai pamatuojama ir aprašoma matematiškai.

Matematinis grožis yra paprastas.

Filosofinės, matematinės ir estetinės kilmės skaičiais bei lygtimis paremta visa antikinės architektūros sistema ir proporcijos sąvoka, daugybė įvairių laikmečių meno kūrinių. Na, kaip 90/60/90… Juk tokie duomenys neatsiranda statistiškai. 😛 Bet – priešingai nei mano ką tik pateiktas pavyzdys – neretai senovės mąstytojų įžvalgos skaičiais nusako ne tik idealus, bet ir tikrovės faktus.

Paukščiai gieda… netemperuotai!

Na, gal efekto vardan kiek persūdžiau su teiginiu, bet jo esmė tokia: be akompanimento, iš klausos dainuojantis žmogus (ir paukštis) tai daro praktiškai nenukrypdamas nuo seniausiai žinomų dermių. O skirtingų Pasaulio regionų ir laikmečių dermės sutampa – jų „griaučius“ galima pagroti tuo pačiu instrumentu. Skiriasi tik smulkūs „puošiamieji“ ir pereinamieji garsai, bet ne harmoninės „atramos“. Visam tam yra… paprastas (=gražus) fizikinis paaiškinimas.

Garsas sukelia rezonansą

Garsas, jei jis sklinda oru, yra greiti oro slėgio pokyčiai, kurie sukelia rezonansą mūsų ausų būgneliuose arba… lovoje. 🙂 Sakoma gi, kad „nuo kaimynų muzikos net lova dreba“. Ir tai gryna tiesa. Bet įdomiausia, jog lova dreba (rezonuoja) ne nuo bet kokios muzikos ir ne nuo bet kurios natos, net jei ją paleisime vienodu garsumu. Kodėl?

Ogi dėl rezonanso savybių, kurių „kita Mėnulio pusė“ yra garso savybės ir muzika.

Taigi, rezonansas yra:  a) matematiškai gražus, b) muzikalus, c) egzistuoja visoje gamtoje, visose terpėse.

Toliau šituos „a, b, c“ paaiškinsiu ir iliustruosiu.

Apie rezonanso paprastumą. Tarkim, jei tiltą norėsim sugriauti garso bangomis, kurių ilgis yra tik truputį didesnis ar mažesnis už 1/2 tilto ilgio – mums tikrai nepavyks to padaryti. O jei garso bangos ilgį (tam reikia keisti garso dažnį, kitaip tariant – muzikinį jo aukštį) priderinsim tiksliai per pusę tilto ilgio, tuomet…

Kiti tiltui pavojingiausi santykiniai garso bangų ilgiai, galintys sukelti bent kiek stipresnį rezonansą: 1/3, 1/4, 1/5 ir kitos paprasčiausios (=gražiausios) tilto ilgio trupmenos.

Be abejo, čia tik teorinis, nors moksliškai pagrįstas ir bandymais patvirtintas, modelis. Tiltas elgiasi tarsi styga!

Apie rezonanso muzikalumą. Tie patys skirtingų oktavų garsai (pavyzdžiui lia ir lia, vienas nuo kito nutolę per 12 pustonių – oktavą) savo dažniu skiriasi lygiai dvigubai: 110 (virpesių per sekundę, Hz), 220, 440, 880 ir t. t. Todėl vienas su kitu jie rezonuoja geriausiai (pvz., akivaizdžiai didžiausia amplitude nuo kito garso „išsijudina“ tik viena neliečiama pianino styga).

Kitas garsas, kuris kiek silpniau, bet dar juntamai rezonuos su gretimu lia, yra už jį 3/2 didesnio dažnio [220 + 220 : 2 = 330 Hz], t. y. apytikriai kvinta aukštesnis garsas mi. Ir taip toliau – visi mums žinomi muzikiniai garsai, visa 12 pustonių gama. Muzikos garsams galioja rezonanso dėsniai.

Garsas sklinda ir rezonansas veikia visose terpėse, ne tik ore – ar tai būtų metro traukinys, nuo kurio virpa šviestuvas, ar delfinų cypavimas po vandeniu. Skirtingose terpėse kinta tik garso sklidimo greitis ir, atitinkamai, jo bangų ilgis; šie parametrai kompensuoja vienas kitą.

Išvadas apsidaryk pati(-s). Parašiau visą šį „smegenų uždegimą“ 😛 tik todėl, kad man pačiam kažkada tai sužinoti buvo pasakiška! Po to tik dar labiau užsimaniau groti.

Muzikuodami mes veikiam Pasaulį ir save. Rezonuojam individualiai, nes esam skirtingi. Tai faktas. Bet kam, kodėl? Atsakymą galbūt žino tik Mozart‘ą pamėgusios žalmargės. 😉 Ommmmmmmmmmmmmmmmmm…