Šį kartą noriu sureaguoti į galvazmogupuosia straipsnį Commonsense.lt, nes jame paliesta anaiptol ne tik gitara besimokantiems itin jautri tema – savęs motyvavimas.

Neturiu kuo labai girtis, bet pačiam save „pergudrauti“ pavyko bent kelis kartus gyvenime. T. y. mesti rūkyti (nerūkau nuo 2008 vasario), atsikratyti 20 kg svorio, parašyti romaną bei kelis kino scenarijus, jau suaugus išmokti anglų kalbą (skaitau ja nuolat) ir visiškai prisijaukinti gitarą. Galbūt šie faktai bent kiek parems toliau parašytus žodžius.

Pirmiausia, matau, kad tiek pats straipsnio autorius, tiek gerbiami jo skaitytojai (žr. komentarus) gerai įžiūri savikontrolės galimybes, kaip verslininkai: kalba apie motyvuojančią pamokų kainodarą, apie asmeninės pažangos viešinimą, grojimą su partneriu, kurio nesinori nuvilti. Absoliučiai pritariu. Padės, vienaip ar kitaip, verta mėginti, be to, du pastarieji dalykai ilgainiui taps vis smagesni. 🙂 Tačiau verta pabrėžti ir kitą aspektą – t. y. mokytojo vaidmenį (ir apskritai tokį poreikį) keičiant rezultato siekį į naujo proceso kaip malonumo pažinimą. Atvirai pasakysiu – dzin bus tas rezultatas, kai jau kažką išmoksi!

Vėl gi, ir ne pažangoje yra džiaugsmas, bet pačiame muzikavime. Kodėl, manai, kai kurie žymūs muzikantai savo instrumentams duoda vardus, o kartais nesigėdija jų net viešai… pabučiuoti? Jei tai fetišizmas, ši jo forma, patikėk, – lengviausia ir maloniausia! 🙂 Neieškokim analogijos Olimpe, imkim arčiau: kodėl ir kaip išmokai važiuoti dviračiu? Argi dėl to, kad kiti pamatytų kaip važiuoji? O gal todėl, kad norėjai juo nuvažiuoti ten, kur nepasiekia jokia kita tau prieinama transporto priemonė? 😉

Pats į mokymą groti žiūriu giliai asmeniškai: esu tikrai ne vien tam, kad mokinį raginčiau, įkalbinėčiau, drąsinčiau ir pateikčiau – mano manymu – geriausiai įsisavinamą ir kitur lengvai aptinkamos techninės informacijos mišinį. Tiesiog aš TEN buvau (tebesu) ir TAI pamilau. Todėl galiu palengvinti žmogaus kelią į tą ypatingą vietą tiek savo autentiškais pasakojimais apie ją, tiek artėjančių sunkumų numatymu ir patikrintais jų įveikimo receptais.

Grojantis žmogus formuojasi kaip muzikinė asmenybė (jis tikrai negros „visko“, kaip kad kulinaras negamins „visko“ – atsirinks) ir ši branda vyksta audringai, kaip brandai ir dera – nuo kūdikystės iki pilnos socializacijos bei saviraiškos. Šį procesą galima žymiai palengvinti ir paspartinti.

Beje, nuo šiol esu laisvai prieinamas Skype. Kalbink mane visais klausimais! 🙂 Dėl patogumo, leisk pradėti bendrauti raštu. Sąžiningai skirsiu tam reikalui maždaug 2 valandas kasdien, kintančiu laiku, o jei būtų sunku mane „pagauti“, duok žinią offline arba siųsk kontaktų užklausą – sureaguosiu. Adresas: shortenyournails.