Klausimas: …kaip žaisti su nuotaikomis? Kas tai yra? Tempo kaitaliojimas, nevienodas stygų užgavimas?
Atsakymas: Muzikos nuotaikas įtakoja daug parametrų. Bet jei nekalbėsim apie aranžuotės dalykus, efektus ir tembrą, kitokią nei 12 pustonių derinimo sistemą ir padriką/neapibrėžtą ritmiką, lieka: dermė, registras, harmoninis kontekstas, faktūra, tempas, dinamika, frazuotė, groove‘as, simetrija/asimetrija ritme ir melodijoje, intervaliniai šuoliai.
Dermė pati savaime labai įtakoja muzikos nuotaiką, grojant tai tampa akivaizdu. Net jei dermė turi aiškius mažoro ar minoro požymius, joje juntamas išskirtinis, charakteringas garsas ar keli – tarsi prieskonis maiste.
Registras (apibendrintas melodijos garso aukštis) menkiau už dermę įtakoją nuotaiką, bet irgi suteikia muzikai emocinių bruožų – tai lyg garso „masė“ ar „storis“. Beje, muzikologai kalba, kad kūrinio tonacija (tonalinio centro, ne kūrinio garsų vidurkio aukštis) irgi turi įtakos jo nuotaikai.
Harmoninis kontekstas – tai ką mes girdime „už“ melodijos garso, nebūtinai net fiziškai, užtenka ir to, kad prisimename kaip skamba kita kūrinio versija. Kitaip tariant, ko tikimės ir kaip vertiname įtampą tarp garsų. 🙂
Faktūra – kelios melodijos vienu metu (polifonija) – suvokiama visai kitaip, nei vienbalsis kūrinys, su akompanimentu ar be. Pvz., įsivaizduok J.S.Bach‘o fugą paremtą „Du gaideliai“ melodija.
Tempas prideda guvumo arba… nervingumo. Priklauso nuo melodijos.
Dinamika – tai temperamentas.
Frazuotė – tai dikcija, tartis.
Groove‘as (ritminėje muzikoje) išduoda kuriai „šutvei“ muzikantas priklauso, ką mėgsta. 🙂 Stiliams būdingos skirtingų savybių ritminės paklaidos. Jos muziką padaro ne mechanišką, gyvą.
Simetrija duoda saugumo arba monotonijos jausmą, asimetrija – išmuša iš vėžių arba skamba „gamtiškai“, be lengvai suvokiamos tvarkos.
Dažnai naudojami dideli intervaliniai šuoliai skamba ekscentriškai. Labai maži (chromatiniai) – irgi.
„Traktato“ pabaiga. 🙂 Išreiškiau savo nuomonę, iš patirties, kalbėdamas apie kai kurias raiškos priemones, o ne muzikos sąsajas su nuotakomis apskritai. Tikiuosi, neužmigdžiau ir pakišau idėją-kitą. O štai ką rašo Wikipedia.
———
Klausimas: …nusipirkau klasikinę gitarą,(…) turiu svajonę pramokti gerai groti punk rocko stiliumi ar kažką panašaus. (…) Galbūt galėtumėte patarti dėl ritmo? kaip man jį teisingai parinkti? kaip tuos brūžinimus žemyn aukštyn ir mutinimų nepadauginti ir nepamažinti? kaip žinoti kada braukti iš apačios į viršų ir iš viršaus į apačią?
Atsakymas: Pirmiausia noriu perspėti dėl gitaros, jei kalbam energingą grojimą brauktuku – nesu tikras ar kaproninės (klasikinės) stygos ilgai atlaikys punk. 🙂 Bet jei laiko – nematau skirtumo kokia gitara mokytis.
Tokioje stilistikoje (ir apskritai) dominuoja taktai iš 4 dalių, t. y., kurie trunka 4 treptelėjimus koja. Dažniausiai tie treptelėjimai (takto dalys) skaidomos į dar 2 arba 4 smulkesnes dalis. Tuose skaičiuose slypi informacija kada brauktuku groti aukštyn, o kada žemyn. Tarkim, taktas skaidosi į 8 (4×2) dalis – smulkesnių nėra. 1, 3, 5 ir 7 bus grojamos žemyn (jos SUTAMPA SU KOJOS TREPTELĖJIMAIS!), o 2, 4, 6 ir 8 – aukštyn. Jei nata trunka ilgiau kaip vieną trumpiausią dalį (čia – iš 8 ) – žiūrim į tą skaičių, kur ji prasideda, o kitas jos trukmę apimančias dalis praleidžiam. Dešinė ranka gali visada tolygiai, ritmiškai be perstojo judėti aukštyn ir žemyn, kaip laikrodžio švytuoklė, reikia tik kai kuriais judesiai stygas užgauti, o kai kuriais praleisti. Stygų užgavimo kryptis priklauso nuo to, kurioje vietoje tą akimirką yra ranka. Stygų „mutinimas“ girdisi iš klausos, galiu tik patarti palaidomis stygomis groti kuo mažiau – kiek tik įmanoma. Tą pat pasakyčiau ir apie natų skaičių: jei galima natą praleisti, reiškia ji yra nereikalinga, balastas.
Dar siūlau pamėginti kompiuteriu lėtinti mėgiamų dainų įrašus (galima ir nelėtinti, jei nėra problemų su greičiu) ir iš pradžių „sugauti“ lygų ritmą, kai ranka juda tolygiai aukštyn ir žemyn (garsus geriau prigesinti dešine ranka), o tada iš jų išrinkti akcentuotus ritmo momentus, pagroti juos garsiau arba palaidomis natomis. Akcentuoti momentai – kaip kirčiai žodžiuose, jie girdisi. Labai gerai tai iliustruoja rap‘as: ritmas eina lygiai (iš 4 dalių), o balsas – su kirčiais įvairiose vietose, išskaidytas smulkesnėmis dalimis.
Labai svarbu pasikliauti intuicija ir neskubėti. Linkiu sėkmės! 🙂
Štai keletas pamokų (tinka visiems, ne tik bosistams) su audio pavyzdžiais.
Ačiū už klausimus! Prašau nesikuklinti ir netgi truputį… piktnaudžiauti. 😉 Mielai atsakysiu.
Dėkui už atsakymą. Tikrai labai įdomu ir naudinga. 🙂 Tokie traktatai geras būdas plėsti savo suvokimą apie muziką apskritai. Muzikos teorijos sąvokų ir jų turinių išsamus supratimas, kaip suprantu, duoda gerų dividendų mokymosi proceso eigoje. Be to, klausydamas muzikos gali pats pradėti vertinti kūrinį, jo sudėtingumą, autoriaus ieškojimus (žinoma, jei tokių yra) ir t.t. O tai man labai patinka. Bus ką apsvarstyti/apmąstyti.
Kas dėl piktnaudžiavimo, tai aš galiu papiktnaudžiaut, man nesunku 🙂 Kita vertus, žinau, kad mokantis bet ką, svarbu neskubėti, gerai suvirškinti gautą informaciją. Todėl užduoti visų klausimų iš eilės turbūt neverta, nes galima tiesiog paskęsti informacijos jūroje.
Šiuo metu kaip tik pradedu mokytis natas. Mokymosi planas maždaug toks: išmokstu kelias natas, o tada pagal specialiai paruoštus arppegio pratimus įtvirtinu savo žinojimą.
Klausimas būtų toks: į ką labiausiai reiktų atkreipt dėmesį mokantis natas? Gal yra kažkokių specialių taisyklių? Mano supratimu, kažin ko čia neprigalvosi. Turbūt reikia mokytis ir tiek. 🙂
Džiaugiuosi, jei bent kiek padedu. 🙂 Apie tai, ką reikia stengtis įžiūrėti natose, kad jas geriau suvokti ir įsiminti, parašysiu atskirą straipsnelį, išnagrinėsiu konkretų pavyzdį. Rekomendacijų nedaug, bet jos turi prasmės.
Gerai, lauksim 🙂