Rytoj ir užporyt minimalistinėm priemonėm grosiu dviejuose seminaruose. Dabar ruošiuosi, neturiu kada dorai parašyt, bet po visko turbūt rasiu ką papasakot, mat formatas eksperimentinis.
Šiandien tiesiog dedu reto grožio dainą balsui ir dvylikastygei akustinei gitarai. Atlikėjų mažai, emocijų daug. Retai kažką tokio gražaus ir kokybiško pavyksta rasti. 🙂
Stipru. Nors šiaip daina gal jau ir pernelyg sentimentaloka, bet kita vertus atlikta su tokia jėga, kad visiškai įtikina klausytoją.
Šiaip šiam įraše man labiausiai patiko Fredžio balsas, gitara ir gitaristo plaukai. Reto grožio derinys 🙂
Man dar kompozicija patiko, labai toli nuo įprastų 4 akordų.
Taip, kompozicija daug įdomiesnė nei įprasti 4 akordus.
Beje, kas dėl tų keturių akordų, tai buvo čia interneto platybėse pasklidęs toks įrašas (jau nepamenu kaip vadinasi), kur surankiota keliolika žinomų dainų, kuriose skamba ta pati akordų seka.
Kai pagalvoji, tai net baisu darosi kiek dainų prikepta pagal tą patį principą…. ir ar išvis tai galima vadinti kūryba….
Jo, apie tai ir aš minėjau. Netgi nurodžiau konkrečius akordus, panaudotus tame video. 🙂
http://noriugroti.popo.lt/2010/04/25/sad-but-true-xd/
Bet neliūdėkim… 75 proc. klasicizmo paremta… 3 akordais. 😀
aha, tas pats video….
bet 3 akordai nebūtinai blogiau už 4. 🙂 nes bent jau aš, šiai dienai labiau linkęs klausyti klasikinių temų, nei tų, kuriuos parodijuoja axis of awesome. Nors, aišku, skirtumas ne tik akordų skaičiuje.
Būtent! 🙂 Ne akordų skaičiuje. Ir netgi ne tame, kad jų funkciniai ryšiai kartojasi.