Istorija tokia: linksmais hipių laikais gyveno sau labai geras ir garsus gitaristas Pat Martino. Pripažintas ir, rodos, viskuo patenkintas. 🙂
1972 metais jis grojo štai taip:
Pačioje karjeros viršūnėje, 1977-aisiais, žmogų ištinka baisi liga – galvos smegenų aneurizma, kurią būtina operuoti. Pažeidžiama už grojimo įgūdžius atsakinga smegenų sritis, jis ne tik kad visiškai NEBEMOKA groti, bet netgi neatsimena dalykų, susijusių su savo šlovinga muzikine praeitimi…
Nepaisant to, Pat Martino taip nori groti, kad per 10 metų sugeba atkurti prarastą formą, viską išmoksta iš naujo, „surenka save iš gabaliukų“, studijuodamas savo paties įrašus.
Laimei, dabar jis gyvas ir sveikas, vėl įrašinėja, koncertuoja nuo 1987-ųjų.
Atrodo štai taip (įrašai neseni):
O va ką jis kalba apie motyvaciją kodėl apskritai groja ir kaip į tai žiūri. Manau, daug kas iš mūsų gali jį suprasti, bet… kaip giliai gali tai pajusti ir kiek dėl to gali nuveikti?
Stebuklinga, tiesa?
P.S. Radau didelį interviu, siūlau irgi paskaityti.
Perskaičiau interviu. Ilgokas ir įdomus. Iš įrašų matosi, kad senukas dar turi parako užtektinai.
O kas liečia tą istoriją su aneurizma, tai čia sunku kažką ir pasakyt. Tiesiog fenomenalus žmogaus noras groti (tiesa, paskaičius interviu, paaiškėja, kad labai nelengvai šis dalykas grįžo į jo gyvenimą).
Tačiau grįžo. Ne veltui jis sako, kad muzika yra jo namai…
Norėjau pasidalinti įspūdinga istorija, atitinkančia blog’o temą. Čilės angliakasiai juk negrojo? 🙂 Irgi geras būtų… 😀
Čilės angliakasiai… 😀 Čia, man rodos, būtų neblogas kokios nors rock grupės pavadinimas.