Tiek posmo, tiek priedainio akordų seka yra: G | B | C | Cm : ||

Susiradus atitinkamas bosines natas ant vienos stygos (čia – sol, si, do, do), prie jos galima „prikabinti“ iki trijų (kraštinės stygos riboja variantų skaičių) kiekvieno trigarsio akordo variantų. Tokiu būdu, pasirinktinai naudodami tik 2 (čia – mažorinę ir minorinę) trigarsio formas, galim pagroti visą akordų seką. Pavyzdžiui:

P.S. Nepriklausomai nuo to, kurioje tiksliai dalmens vietoje pažymėtas spaudimo taškas, spausti reikia ergonomiškai – kuo arčiau geležiuko (gitaros korpuso pusėje).

Skamba panašiai, bet gana ribotai, tiesa? Be to, kai kuriose dainose akordus reiktų nustumti labai toli nuo grifo galo – galbūt net iki XV dalmens (a.k.a. skirsnio – vadink kaip nori). Išeitis? Susirasti bosines natas ant 2, 3 ar net 4 gretimų stygų, kuo trumpesnėje grifo atkarpoje, ir tuomet kombinuoti. Geriausia suktis ant tų pačių 3 stygų, tai gerai lavina supratimą ir skamba ypač muzikaliai. Pabandžius susirankioti akordus vienoje grifo zonoje (pozicijoje), verta pamėginti „persikraustyti ir į likusias dvi. Grojimas kiekvienoje pozicijoje prasidės vis kitu akordo apvertimu. Pateikiu pavyzdį ant 1–3 stygų. Pamėgink jį atkurti ant 2–4 ir 3–5. Paskui pakeisk tonaciją į: D | F# | G | Gm : ||, Bb | D | Eb | Eb m : || ar kurią kitą. Gerai „įsikirtus“, to užteks. 🙂

Toliau judėsim prie pilnų paslankių akordų formų, kuriose dalyvauja nuo 4 iki 6 stygų, aiškinsimės jų darybą ir pirštuotes. Jos veikia pagal tuos pačius principus – randant reikiamą bosinę natą ant reikiamos stygos, kaip ir ką tik išmokti siaurai (iš eilės, nieko nepraleidžiant) išdėstyti trigarsiai.