Pastaruoju metu daugelis iš mūsų prisiminė tokią vertybę kaip patriotizmas ir turėjo progą ypatingai pasididžiuoti savo Tėvyne. Tam buvo akivaizdi priežastis, ji sklandė ore. Gerai paieškoję, rasim dingsčių pratęsti užplūdusį jausmą: pasiklausykim Virgilijaus Noreikos.
Galim panagrinėti patriotizmą, kaip saugumo užtikrinimą: kiek žmogus prisirišęs prie savo krašto, jaučiasi jame šeimininkas ir tuo didžiuojasi, tiek jame glūdi patriotizmo grūdo; kuo šilčiau jį priima bendruomenė, kaimynai ir vertina gentainiai, tuo didingesni sprendimai randasi musyse!
Jei, gi, žmogus elgiasi kaip Keulė, tai ir vėliavos jam nepadės – vis tiek jovalas ir valdžios lovys jam svarbiausia…
Pritariu. Tiesiog siūlau šiltus jausmus po truputį kurstyti. 🙂