Leisiu sau dabar nekalbėt apie privalomus atributus: tempą, metrą, tonaciją, stilių, etc. Žiūrim grynai į tą baisų vabaliukų sambūrį. 🙂
Pasirodo, tvarka čia yra – kūriniuose neretai kartojasi frazės, ištisi muzikiniai sakiniai. Jie ne visada identiški, bet akivaizdžiai panašūs. Tai reiškia, kad panašios frazės nereikės mokytis nuo nulio, o užteks truputį pakeisti jau išmoktą.
Žvilgtelkim į vieną iš pagrindinių „Gulbių ežero“ temų, kurioje (pažymėta skirtingomis spalvomis) dominuoja du muzikiniai sakiniai. Likusių natų labai mažai, jos naudojamos sujungimui ir „įvažiavimui“ į dominuojančias frazes.
Suvokus, kad mokysimės ne 4 chaotiškas eilutes, o tik 2 sakinukus (su visokiais priedais), nušvinta vilties spindulys, tiesa?
To negana, kad pavyktų gražiai sugroti frazes ir patogiai susidėlioti pirštuotę. Muziką reikia išskaidyti į labai mažus segmentus, kuriuose tėra vienas dinaminis akcentas (akivaizdžiai garsiausia frazės nata, piešinyje pažymėta varnele). Tai galima daryti intuityviai – lyg kablelius sakinyje iš klausos dėti. Netaupiai, visur, kur tik manoma. Taip „nuginkluotos“ frazės atskleis kiekviena savo logiką ir charakterį: kaip patogiau groti, kur galima padaryti gitarinių triukų (hammer-on, pull-off, slide, bend, muted string, etc.). Jas atskirai įvaldžius, sujungti bus paprasta. Siūlau pažiūrėti į fazes neatmestinai, nes jei stringa 1 nata – stringa visas solo…
Geriau suvokti muziką padeda ir intervalinis mąstymas: kada garsai eina visi iš eilės, tarsi gama, o kada tai – arpeggio (akordą sudarantys garsai)? Abu atvejus pažymėjau skirtingomis spalvomis.
Neretai fazė kartojasi, bet ne tame pačiame aukštyje, o „lipa“ aukštyn arba leidžiasi, dažniausiai gamos rėmuose, be chromatinių garsų. Tai – sekvencija, piešinyje apibrėžta raudonu stačiakampiu.
Chromatinių garsų nėra gamoje. Jie gali būti gamos modifikacijos (harmoninės, melodinės gamos, kažkokios dermės, etc.) rezultatas, gali būti paimti iš sudėtingesnio akordo, arba tiesiog pagražinimas – pereinamamieji garsai tarp gretimų gamos natų, arba „prisiplakę“ prie pat arpeggio (žr. pavyzdį aukščiau) natų.
Trumpai, tiek. Prieš grojant, verta gerai įsižiūrėti į natas. Dar geriau, kai muziką, kurią turime ant popieriaus, žinom mintinai ar bent galim pasiklausyti.
Čia pateiktos natos skamba nuorodos pradžioje. Žiūrim. 🙂
Graži muzika. Ne veltui klasika…
Kas dėl intervalinio mąstymo, jei gerai suprantu, čia galima muzikinę mintį suskaidyti į savotiškus potvynius ir atoslūgius.
Kai natos eina iš eilės, susidaro nuoseklumo, tęstinumo įspūdis. Taip sukuriama įtampa, frazės pabaigoje pasiekiama kulminacija.
Tuo tarpu grojant arpeggio, dėl išaugusio atstumo tarp garsų, natūraliai atsiranda didesnis kintamumas. Jei tas kintamumas išlaikomas tam tikruose rėmuose, vėl gi atsiranda kažkokios harmonijos įspūdis, numušantis įtampą ir paruošiantis tolimesniam muzikinės minties plėtojimui.
Bent jau aš taip suprantu. 🙂
Beje, įdomu, kam mūsų dienomis Čaikovskis ir kiti klasikai teiktų pirmenybę: akademinei muzikai ar visgi populiariajai. Ne paslaptis turbūt niekam, kad klasika – tuometinių laikų popsas. Tik ,aišku, kūrybinis procesas, bent jau iš techninės pusės, buvo ,matyt, nepalyginamai sudėtingesnis.
Nereikia pamiršti, kad natos, eidamos ne paeiliui, nebūtinai yra arpeggio… 🙂 Nors tiesa, kad natų “takeliai” kažkur veda (nuo krypties irgi priklauso įspūdis), o arpeggio – pabrėžia harmoninį kontekstą, “šokinėja”. Būna ir taip, kad melodinė nata stovi vietoje, atlikdama daugiau ritminį vaidmenį arba pabrėždama vieno balso akordų sekoje statiškumą. Pvz., “Love me tender” priedainio pradžia.
Dėl popso, tai yra įvairių faktų: populiarūs kompzitoriai, kurių dabar niekas nesureikšmina, sumenkinti grandai (J.S.Bach), pripažintai grandai (G.Verdi), tad paprastai neišeina vertinti.
Na, kas dėl tų “ne arpeggio” natų, tai aš jų nepaminėjau, bet žinau kad tokių būna 🙂 Jei pasitelkiam intervalinį mąstymą ir suskirstom frazes kaip parodyta tame paveikslėlyje, tai tos natos lieka -tarp-. Kitaip tariant jos atlieka pagalbinę funkciją, lyg koks jungtukas sakinyje (jokiu būdu neteigiu, kad taip būna visada, čia tik apie šią, konkrečią ištrauką kalbant).
O kas dėl kompozitorių, tai nelieka nieko kito kaip tik sutikti. Visokių atvejų yra.
Intervalinį požiūrį akcentavau daugiau dėl piršuotės. Darant arpeggio pratimus kyla idėjų kaip būtent groti (grynas ar tik truputį maišytas) arpeggio frazes.
Aišku. Žiūrėsim, gal ir man kils kokių idėjų begrojant 🙂