Greta viso kito, mūsų gitaros mokykloje skamba ir klasikinės temos. Kaip jos atliekamos ir kokią naudą duoda gitaristo progresui?
Pirmiausia, kas turbūt ateina į galvą – greitas virtuozinis kūrinys, paprastam mirtingajam stūksantis lyg 10 metrų aukščio siena, o kopėčių nėra… 🙂 Techninis iššūkis. Bet didžiausia nauda iš klasikos grojimo gaunama kitokia: kadangi stengiamės išsirinkti žinomą melodiją (ne greitą), tai mokinio ausis „sinchronizuoja“ su akimis – jis pamažu nustoja bijoti natų! Mokosi groti išraiškingai, ne kaip robotas, grupuoti muziką į frazes ir sakinius. Be to, grojant klasikinę temą visada atsiranda progų panagrinėti naudojamas gamas, dermes, akordus, ritmiką ir kt. – pasistengti įvairiapusiškai suprasti muziką. Tie patys principai ir įgūdžiai taikytini visoje muzikoje, bet klasika itin patogi daugumai jų perprasti.
Kaip žinia, gitaristas – ne orkestras, tad ne gitarai parašyti kūriniai įvairiai jai adaptuojami ar transkribuojami. Toliau pateikiu keletą J.S.Bach 3 siuitos orkestrui D-dur, Air variantų gitarai.
Šis atliekamas klasikine gitara, jai įprasta maniera, kai vienu metu stengiamasi išgauti daug balsų ir sukurti ansamblio įspūdį.
Antroji kūrinio ištrauka (Yngwie Malmsteen) rodo, kad originalą galima naudoti kaip atspirties tašką, bet interpretuoti jį laisvai. Keli balsai vienu metu skamba gerokai rečiau, bet vis tik yra, nes gitaristas groja be akompanimento.
Trečioji versija – rokinė. Solistas nesivargina vienu metu daryti „kelių darbų“, groja kaip smuiku ar fleita: judriai, po 1 garsą vienu metu, nes turi akompanimentą. Tik aš ne visai estetiškai pateisinu būtent tokį akompanimentą – labai jau monotoniški ir nuspėjami ritmas/akordai, Johanui Sebastianui per prastai. Bet melodika liuks. 🙂
O sakyk, ar klasikinei gitarai privalomos “plastmasinės” stygos bei platus grifas? Ar tai tik dėl patogumo (ne dėl garso ar kt. subtilybių)?
Aš dar studentaudamas pradėjau mankyti šį instrumentą, kažkuriuo metu buvau net labai užsidegęs, bet viską užgesino matyt ta siena 😉 Bandžiau mokytis pagal tab’us ir dažniausiai girdėtas gražias melodijas (“Cavatina”, “Romance” – nu kur nežinomo autoriaus), bet greitai supratau, kad pats neišmoksiu ir numečiau. Tiesa “cavatina” bandžiau dar prisiminti čia neseniai, bet vėl iki galo neiškankinau. Na o dar ritmo pajautimas ir klausa nėra mano stiprios vietos 😉
Klasikinės gitaros konstrukcija paskaičiuota mažesnei apkrovai: kaproninių stygų komplektas grifą tempia apie 40 kg jėga, o metalinių – 60 ir daugiau. Grifo storis ir plotis, matyt, liko tradicinis, kaip ir kairės rankos pastatymo būdas (nykštys visada “slepiamas” už grifo). Yra gitarų plonais grifais ir kaproninėm stygom, Yngwie čia tokia groja, bet nė vienos dar nemačiau klasikiniam koncerte. 🙂
Dėl “sienos”, tai svarbiausia skaidyt užduotį į tokio smulkumo ir tempo gabaliukus, kad jau pavyktų atlikt. Gerai užtvirtint, tada sudėtingumo lygį kilstelt. Viskas pasiduoda teisingai repetuojant, anksčiau ar vėliau, todėl linkiu nenuleist rankų, jei noras yra. 🙂
Besimokant šią Bacho siuitą iškilo vienas negudrus klausimas. Ką daryti jei grojant klasikinį kūrinį reikia sugroti figūrą kuri yra labai nepatogi rankai?
Jei gitarą laikyčiau klasikiniu būdu (gitaros galva akių aukštyje) problemos nebūtų. Deja, nei aš pats klasikas, nei mano gitara klasikinė.
Per-Olov Kindgren atlikime yra vieta, kur vienu metu reikia užgauti pirmą stygą penktame skirsnyje ir šeštą – pirmame skirsnyje. Bandant sugroti šią figūrą per daug sulenkiu riešą ir jaučiu, kad tai yra negerai. Žinoma, mano įgūdžiai kolkas vos geresni nei pradedančiojo, todėl rankos, pirštų lankstumas nėra optimalus, bet įtariu, kad ir senai grojantiems tokia figūra ne pati patogiausia.
Gal pagelbėti galėtų kitokia pirštuotė? (kolkas su harmonija nesu pažįstamas, na bet vistiek kažkada teks susipažinti). O gal aš šią problemą išsigalvojau ir tiesiog grojant, po kiek laiko, sustiprėjus rankos raumenims, nepatogumo jausmas išnyks?
Beje, turbūt šis klausimas skamba kaip nemokamo sūrio ieškojimas, tai nepyksiu jei atsakymo ir nesulauksiu. 🙂
Mielai atsakysiu! Klausimas dalykiškas, gerai suformuluotas.
Minėtų natų (6 stygos pirmame skirsnyje – fa ir 1 stygos penktame skirsnyje – la) nėra kuo pakeisti, fizinio pasiekiamumo ribose.
Pats irgi nesu klasikinės gitaros specialistas, tad tyčia pamėginau nuspausti (ant metalinių stygų) – iki fizinių galimybių ribos toloka, net jei ranka būtų vidutinio dydžio.
Patarčiau štai ką: prieš grojant tą pasažą laikinai kilstelėti gitaros grifą aukštyn, o pačiam pasilenkti prie jo arčiau. Maksimaliai iškišti alkūnę į priekį, tai kompensuos riešo lenkimą, nes pakeis jo kampą grifo atžvilgiu – gausis didesnis, visos rankos lankas. Žodžiu, grifo artinimas prie peties (jis gali būti visai arti) kompensuoja riešo laužimą, leidžia pasiekti tolimus skirsnius.
Neretai galima rasti racionalesnę pirštuotę, bet šiuo atveju tokios nėra.
Tikiuosi, kažkuo pagelbėjau. 🙂
Ačiū už atsakymą. Tikrai padeda. Tiesa, pats grifo kilstelėjimo veiksmas sumažina laikysenos ir gitaros stabilumą, kas atsiliepia grojimo kokybei. Bet čia su praktika tikiuosi minimalizuoti šių veiksnių įtaką atlikimui. Svarbiausia, kad nebereiks kankinti riešo. 🙂
Į sveikatėlę! 🙂