Grojantys žmonės neretai susiduria su labai konkrečiomis problemomis: kaip pagroti Bbm akordą, F# mažorinę gamą, etc. Pamaniau, nagi, ar gaila man imti ir, užuot dėsčius teoriją, tiesiog jiems atsakyti, nupiešti paveikslėlį, įgroti audio pavyzdį? Nepatingėsiu ir kokią dainą, melodiją ar riff‘ą „nuimti“, jei užklausa kartosis ar paklius man po lengva ranka. 🙂
Taigi, siūlau gana patikimą (drįstu manyti) informacijos resursą. Čia nebus copy/paste, o jei ir bus – tai tik patikrintos kokybės.
Jei mėgsti muziką ir manai, kad toks dalykas turi vertės, nes mažina informacinį triukšmą, įdėk nuorodą į šį skyrelį savo tinklaraštyje ar puslapyje. Labai pasistengsiu nenuvilti, atsakyti greitai.
Klausimus užduoti gali paštu darius.gylys@noriugroti.lt, arba naujausių skyrelio straipsnių komentaruose. Atsakymus publikuosiu čia. Pažadu be reikalo nepamokslauti, verčiau pateikti vieną variantą, o ne samprotauti apie „visus galimus“. 😉
Labai graži iniciatyva. Linkiu nepristigti kantrybės atsakinėjant į skaitytojų klausimus :).
Štai mano klausimas. Visi žinom, kad grojant reikia stengtis dėlioti savotiškus žodžius, frazes, sakinius, kurie po to virsta į vientisą muzikinį tekstą. Bet jei mes vien mechaniškai atliekam išmoktus judesius ant gitaros grifo, neretai susidaro įspūdis, kad kažko trūksta.
Čia turbūt būtų galima palyginti su oratoriumi, kuris daro pranešimą. Jei jo kalba sausa, monotoniška, be intonacijos ir tempo kaitaliojimų, ji paprasčiausiai pasmerkta.
Tas pats ko gero ir su muzikiniu kūriniu. Gali pasiimti sugroti gražiausią melodiją, bet jei šalia mechaniško natų užspaudimo nemokėsi išdėlioti tam tikrų intonacinių atspalvių, negebėsi perteikti savo vidinės būsenos, visada liks neužbaigtumo pojūtis.
Čia aš be abejo kalbu apie aukštąjį pilotažą, kai muzikantas yra taip gerai įvaldęs instrumentą, kad geba perduoti savo vidinius sielos/dvasios impulsus kūrinio atlikimo metu.
Bet net jei ir nesi gerai įvaldęs instrumento, ko gero to mokytis reikia pradėti kaip galima ankščiau. Tai štai: tarkim aš groju paprasčiausią A-dur gamą. Mano ritmiškai grojama natų seka jau pati savaime yra nuoroda į tam tikrą nuotaiką (šiuo atveju mažorišką). Bet aš juk vistiek galiu ją keisti, paryškinti tam tikras vietas. Galiu groti sudarydamas lengvumo, pakilumo įspūdį, ir lygiai taip pat galiu sukurti dirglumo, nervingumo įspūdžius.
Tai štai klausimas: kaip žaisti su nutaikomis? Kas tai yra? Tempo kaitaliojimas, nevienodas stygų užgavimas?
Ačiū už palaikymą ir tikrai įdomų pirmąjį rubrikos klausimą! 🙂 Mėgindamas laikytis užsibrėžto formato, atsakysiu kitame straipsnelyje. Jei klausimų netrūks (galiu ir prisiklabėti 😉 ), stengsiuosi atsakinėti reguliariai.