Neseniai mano blog‘o kaimynas, garsėjantis taip pat ir aukšta muzikine kompetencija, Rokiškis parašė straipsnį apie alternatyvią muziką ikiperestroikinėje Lietuvoje. Rekomenduoju paskaityti. Viename iš komentarų jis prisipažįsta esąs kamuojamas nostalgijos, ypač tada, kai mąsto apie tai, ką muzikos industrija dabar daro su muzika. Ta tema (ką gi būtent daro industrija) aš irgi noriu išsakyti vieną hipotezę.
Manau, kad dauguma per pastaruosius 10–15 metų susikūrusių muzikos grupių, laikančių save alternatyviomis, susikūrusiomis ne komerciniu pagrindu, nėra išties savitos ir turinčios aiškią pasaulėjautą – tai esminė problema, kurią muzikos industrija nuosekliai gilina. Ji madą (=naudą sau) perrengia vertybiniu drabužiu. Ir išeina, kad vertybes (o iš tiesų – konjunktūrą) kuria marketingas, o ne gyvenimas.
Neskatinamas, originaliai, drąsiai ir nuosekliai mąsto bei veikia retas – mėgdžiojimas būdingas žmogui. Jei esi labai jaunas (turi daugiausia laiko ir energijos, mažiausiai rūpesčių), mėgdžiodamas net gali lengvai patikėti savo originalumu, ypač, jei dėl kvalifikacijos trūkumo mėgdžioji netobulai.
Muzikos industrija mielai prasukinėja tik „saugias“, seniai ir gerai parduodamų stilių grupes, turinčias aiškią rinką, vengia rizikos, nes ta beveik neturi šansų smarkiai pranokti įprastas pajamas. Pasekmė – didelės leidėjų investicijos į flagmanų mėgdžiotojus, vis gražesnis jų įpakavimas, prieš kurį nublanksta didelis mėgėjiškos demo medžiagos srautas. Ir netiesa, kad kiekvienas gabus, turintis ką pasakyti kompiuteriu ginkluotas žmogelis gali padaryti gerą aranžuotę, tarptautinei transliacijai tinkamą įrašą. Turiu minty, TIEK gerą, kad pakeistų ultra konservatyvių verslo žmonių nuomonę. Transliuotojų sielose baimė išmėginti ką nors nauja irgi giliai įsišaknijusi (ji greit praeina, kai iki tol ignoruota grupė/atlikėjas netikėtai atsiduria „ant bangos“, bet tokios savaime kyla itin retai). „Formato“ mentalitetą aršiai gina ir saugo ne tiek reklamdaviai ir klausytojai (keldami ultimatumus ar dėl vienos nepatikusios dainos numušdami kanalo/stoties reitingus), kiek patys transliuotojai. Jie elgiasi a la personažas iš filmo „Italų nuotykiai Rusijoje“, savo noru susilaužęs koją: „nereikia, aš pats!“ Daugiau ar mažiau, taip buvo visada, tačiau dabar muzikinę kontracepciją rinkoje regiu itin aiškiai. Į eterį patenka tai, kas eina. Galima sakyt, tik tikri… arijai, kas tokiu paskelbiamas. Kitų, regis, išvis nėra, jie nesulaukia paramos, dėmesio ir todėl negali pasiekti high end kūrinių lygio. Taip žūsta spontaniškumas, idėjos. Kas nesuplanuota, to nereikia…
Metams bėgant, vienus nuoširdžiai grojančius suėda buitis, kiti tampa „chaltūrščikais“, treti nostalgiškai tampo stygas pagyvenusių džentelmenų roko klubuose. Realia alternatyva tokių negalėčiau pavadinti (tik tyliu protestu ir/ar hobiu), bet šlovė jiems ir už tai. 🙂
Gerbiamasai, mano muzikinė kompetencija – labai neypatinga. Esu tiesiog muzikos mėgėjas, mėgėjas pačia vulgariausia – mėgėjiškumo prasme.
Kita vertus, ką galiu pasakyti, žvelgdamas į procesą iš vadybinės/organizacinės pusės – tamsta esat visiškai teisus. Nepriklausomi atlikėjai šiais laikais yra dusinami žymiai efektingiau, nei sovietmečiu. Jų yra, bet jie užgožiami nežmoniškais kiekiais muzikos industrijos štampuojamo popso.
Galbūt profesionali kūrybinė raiška savaime nėra tinkama demosui?.. Kaip ir šimtmečius iki šiol. Nors aš tikiu, kad kūryboje turi egzistuoti vidurinė klasė. 😉 Tam gi yra ekonominės prielaidos.
O ką manote apie tą stotį kur opus3. Man regis tie formato nelabai laikosi. Ten išgirsta galima pačių įvairiausių bajerių. Ar yra geriau?
Kalbėjau apie tendencijas, apibendrintai. Netgi ne atskirai apie Lietuvą, kur dar daugiau specifinių muzikos rinkos problemų. O Opus3 – maloni išimtis, jie nieko nestumia apskritai. Pagarba ir padėka jiems. 🙂 Ir tokių galima rasti daugiau, deja ne tiek, kad alternatyvos darželis turėtų vilčių klestėti.
Aš savo komentaru tik norėjau patvirtinti, kad yra išimčių, o gal dar gauti daugiau išimčių, jei tokių yra. Beveik visi mano draugai dažniausiai girdi tą radiją. O ir palaikinimų nemažai feisbukėj pas juos. Džiaugiuosi dėl to.