Jau ne pirmą kartą sakydamas šį pavadinimą jaučiu poreikį teisintis – neturėjau jokios „užpakalinės minties“, niekas su niekuo neketina atsisveikint. 🙂 Tiesiog užėjo ūpas įrašyt kūrinuką, kurį mėgstu, o ir mano pagrotas gyvai kažkada jis stipriai įmagnetino klausytojus. Prieš būrį žmonių virkdyti gitarą (groti vibrato) ir „kalbėti“ ja – bepigu. O įrašęs save atsiduri po mikroskopu… Na, bet ką jau ten.
P.S. „Time To Say Goodbye“ muziką parašė Francesco Sartori.
P.P.S. Kada nors prieis laikas ir TAB‘us užrašyti, jei nepamiršiu kaip grojau… 😉
Žinai, puikiai, aš tik prie vieno dalyko profaniškai ir nesupratingai noriu prisiknisti: garsą reikėjo uždėt pjūklinį ir dar su reverberacija – klaikų, kaip drūžba pjaunamas skardos lakštas, ir dar su papildomai užkeltom subharmonikom. Tada kabintų už dūšios.
Kita vertus suprantu, kad pats bandei įrašyti taip, kad išgirstum savo paties techniką kuo detaliau. Taip, išfiltravus ir palikus sinusoidalinę dalį, viskas girdisi su menkiausiomis smulkmenomis. Bent jau aš teišgirdau vos porą antrinių gliuktelėjimų, pasigirstančių, nuimant pirštus (ar tai išvis man tepasivaideno), o šiaip girdisi tai techniškai.
O visgi reikia aštrumo. Pats gabalas yra subalansuotas jėgos pojūčiui, ten netgi balsų reikia aštresnių, o jau kai gitara eina sinusoidėm – tai nugesina visą jausmą. Nes tai visgi riksmas, atsisveikinimo riksmas. Tai vat, kaip sakant.
🙂 Matyt, ateity rimtai reikės atsigręžt į “pjūklus”, nes vis išgirstu tokių pageidavimų. Nors šitam gabale prie aštresnio garso trūktų LRT grupės. 🙂 Tokios išvados priėjau savarankiškai, o vėliau paaiškėjo, kad Jeff Beck “Nessun Dorma” aranžuotę irgi taip pat išsprendė. Gal tame yra kažkas objektyvaus.
Ačiū už pagyrimą ir nuomonę! 🙂