Jau kuris laikas domiuosi aido vaidmeniu muzikoje. Negana to, kad mane tiesiog šiaip hipnotizuoja grojimas su ilgu ir stipriu delay efektu, tame ilgainiui įžiūriu vis aiškesnį filosofinį krūvį. Kokį?

Pirmiausia, aidas keičia laiko pojūtį (kuris grojant gyvai yra kritiškai svarbus) – aktyvuojama netolima praeitis, kuri tiesiogiai lemia dabarties muzikinę situaciją. Improvizuojant nuo to priklauso tolimesnis pasirinkimas kaip ir kokius garsus išgauti.

Kadangi grojant su aidu nėra „undo“ galimybės, ir tai kas buvo – nepražuvo, sustiprėja atsakomybės už akimirką jausmas. T. y. kaip gyvenime, – visos smulkmenos turi akivaizdžias pasekmes.

Intensyvi garsų simetrija skatina taupyti klausytojo nervus (kruopščiai pasiruošti prieš ką nors grojant), veda link minimalizmo.

Tonalumas įgyja naują prasmę – tai, kas anksčiau buvo „horizontalu“ (melodija, kai garsai eina iš eilės, vienas po kito) ir „vertikalu“ (akordai, kai vienu metu skamba keli garsai) aidinčioje aplinkoje neišvengiamai tampa „2D“. Todėl tenka atsisakyti kai kurių klišių ir spontaniškai pasiduoti eksperimento pagundai. Vien jau todėl, kad įprasti kūriniai tokiomis sąlygomis nustoja funkcionuoti – skamba absurdiškai.

Triukšmai ir natūralūs garso efektai (jais gitara labai turtinga) įgyja netikėtą svarbą, suvokiami tarsi po padidinimo stiklu, smarkiai kitaip.

Taip pat, kyla fantastinių minčių apie pasaulį, kuriame visa aplinka yra aidi… Kokia būtų jo tūkstantmetė muzikos istorija? Kokie instrumentai, ansambliai, žanrai? Vienas fizinis faktorius gali radikaliai (ir logiškai) pakeisti viską. Pvz., šokio meną, jei gravitacija labai silpna arba aikštelės paviršius banguoja. Įdomu, tiesa? 🙂

Prikalbėjau daug, dabar kviečiu atidžiai pasiklausyti aidų. Ateityje bus daugiau.