Pianistai supranta, kad gama ir iš jos garsų sudaryti (diatoniniai) akordai yra, iš esmės, visiškai tas pat. Gitaroje šis reiškinys matomas gerokai sunkiau, todėl noriu jį iliustruoti.

Akordas, skambantis fone, pabrėžia melodijos kontekstą. Grojamas arpeggio (pavieniais garsais) jis pats gali būti suprantamas kaip melodija.

Gama – tai labiausiai tikėtini, klausos „nepjaunantys“ melodijos garsai (7 iš 12 galimų, kurių tikimybė – virš 90 proc.).

Kairėje viršutinėje diagramoje sužymėti visi gitaros grifo gale esantys Do mažorinės ir / arba La minorinės gamų garsai (jos sutampa, skirtumams paaiškinti reikia kitos temos). Rodyklės rodo visus iš eilės garsus: nuo žemiausio (mi arba E) iki aukščiausio (sol arba G).

Kitose 7 diagramose parodytos visos, toje pozicijoje galimos, trigarsių akordų pirštuotės: C, Dm, Em, F, G, Am ir Bm7b5 (t. y. keturgarsis, vietoj nepatogaus trigarsio). Skliausteliuose esantys spaudimo taškai – galimi, bet nebūtini; duoda tiesiog daugiau pirštuotės ir skambesio variantų.

Kas dar nežino kaip skaityti akordų diagramas – žr. čia.

Siūlau, sugrojus bet kurį parodytą akordą, pamėginti jo „mintį“ pratęsti keletu melodijos (gamos) garsų, paskui iškart pereiti į kitą akordą. Tai bus įdomu ir pamokoma. Garantuoju. 🙂

Kantrybės ir sėkmės!